“…ruduo tokio reto gražumo - lyg rytmečio rūkas klajoja...
Voratinkliai dar
nesisklaido, dar baltas garnys vis žvejoja...
Te skuba tos
rudenio dienos, nors saulė dar vasarom kvepia...
Ir šalnos kažkur
pasiklydo, dar vėjas galybę pametęs...” (Saulius Praškevičius)